Kosto Ostrausko architeatras: „Balys iš Baibokų“

Reda Pabarčienė

Santrauka


Straipsnyje aptariamas Balio Sruogos kūrybos ir biografinės medžiagos panaudojimas Kosto Ostrausko dramoje Balys iš Baibokų (2001–2002). Drama kuria rimtos imitacijos (padirbinio) įspūdį, tačiau iš tiesų tai yra rimta transformacija su žaismingos transformacijos (parodijos) elementais. Sruoga panardinamas į sau artimą teatro aplinką, bet jo biografija dar pabrėžtinai teatralizuojama. Teatras, vienas svarbiausių kultūros ženklų Ostrausko dramose, čia tampa komplikuoto santykio tarp tikro ir netikro, rimto ir nerimto laidininku, tragikomiškos dviprasmybės prielaida. Ostrauskas per Sruogą pademonstruoja įvairias teatro formas ir žmogaus gyvenimo teatralizacijos galimybes. teatras dramoje pasireiškia kaip menas su jam būdingais komponentais (dramos kalba, scena, aktoriais, jų vaidmenimis, kaukėmis, amplua, vaidybos tradicijomis, publika), kaip iniciacijos, mirties ritualas, etnografinis vaidinimas, kaip visuomenės modelis su socialinėmis rolėmis, galios žaidimais. Sruoga tampa kelialype teatrine figūra, teatro idėjos reiškėju par excellence – autoriumi, rašančiu savo gyvenimo istoriją, personažu, savo sukurtų personažų tęsiniu, aktoriumi, vaidinančiu save patį prieš publiką, kritiku, stebinčiu ir komentuojančiu savo teatrinę veiklą, „gyvenimo teatro“ dalyviu. Ostrausko keltas tikslas „laikytis tikrovės“ dramoje pasiektas atvirkščiu, „Ostrauskišku“, keliu – akcentuojant herojaus priklausomybę fikcijos sferai. Panašiai, rodant nerimtus Balio iš Baibokų vaidmenis, išryškinamas kronikos herojaus darbų rimtumas, jo patirties reikšmingumas.

Esminiai žodžiai: drama, tragikomedija, teatras teatre, totus mundus, imitacija, transformacija.


Visas tekstas:

PDF