Kodėl Pijus nebuvo protingas, arba požiūrių į psichikos ligonius modeliai XX amžiaus antros pusės lietuvių literatūroje

Loreta Mačianskaitė

Santrauka


Straipsnyje, remiantis lietuvių literatūrinių tekstų korpuso analizės duomenimis, modeliuojama beprotybės reikšmių tipologija, ieškoma sąsajų su lietuviškų mentalitetų kaitos istorija. Sovietmečio kūriniai (Juozo Glinskio Grasos namai, Juozo Marcinkevičiaus Erelnyčia, Juozo Grušo Pijus nebuvo protingas, Juozo Apučio Rudens žolė) interpretuojami kaip cenzūros apėjimo siekiančios tekstinės strategijos, legitimuojančios veikėjų teisę būti tiesos sakytojais ir visuomenės kritikais. Beprotybės romantizavimui oponuoja racionalus totalitarinės sistemos mechanizmų tyrinėjimas ir pavergto proto demaskavimas, beprotybės kaip sovietinės sistemos destrukcijos pasekmė (Kazys Saja, Icchokas Meras, Ričardas Gavelis). išeivijos literatūroje pastebima tendencija beprotybę interpretuoti kaip autentiškumo raišką (Algirdas Landsbergis, Antanas Škėma), tačiau atpažįstamas ir kritinis požiūris – priešnuodis emigrantiniam nostalgiškumui (Kostas Ostrauskas). Daroma prielaida, kad protestantiškai tradicijai artimesnėse latvių ir estų literatūrose beprotybės tema nebuvusi tiek populiari. Jaano Krosso romaną Imperatoriaus beprotis, sugretinus su Ezopo kalba parašytais lietuvių kūriniais, pripažįstamas estų autoriaus analitinio diskurso ir daugialypio personažų traktavimo išskirtinumas.

Esminiai žodžiai: Lietuvių sovietmečio literatūra, lietuvių išeivijos literatūra, Ezopo kalba, cenzūra, beprotybė ir kvailybė, modernizmas, romantizmas, Jurijus Lotmanas.


Visas tekstas:

PDF