Psichoanalitinis katedros nepažįstamosios portretas

Gintaras Lazdynas

Santrauka


Katedros Nepažįstamoji yra pagrindinis Vinco Mykolaičio-Putino romano Altorių šešėly anima archetipo pavidalas, kurį pasakotojas apibūdina kaip protagonisto jaunuoliško ilgesio projekciją į galbūt eilinę kasdienišką moterį. Šią projekciją sukuria jaunuolio nerimas, tas „pirmas neaiškus moteriškumo pasiilgimas, pirmas erotiško jausmo pasidrumstimas“, kurį vasaros atostogų metu Liudui Vasariui sužadina Liucė. Romano autorius duoda pakankamai daug užuominų, leidžiančių spėti, kad Katedros Nepažįstamosios paveikslas buvo kuriamas naudojantis psichoanalitiniais instrumentais, todėl jį galima traktuoti kaip dvasingąjį, maksimaliai bekūnį anima pavidalą, funkciškai tapatų Dantės Beatričei ar Mergelei Marijai. Svarbiausia jos užduotis – vesti vyro nesąmoningą psichiką sąmonės individuacijos keliu nuo žemiausių instinktų (Šešėlio) į aukščiausią dvasingumą, kuris pasiekiamas savasties pakopoje. Papildomą prasminį atspalvį Katedros Nepažįstamosios įvaizdžiui suteikia lyginimas su kitomis nepažįstamosiomis – rusų poeto-simbolisto Aleksandro Bloko „gražiąja dama“ (eil. „Nepažįstamoji“, „Mergaitė iš Spoleto“) ir Carlo Gustavo Jungo nepažįstamosios archetipu.

Esminiai žodžiai: pasąmonė, archetipas, projekcija, anima, dvasinis tobulėjimas, individuacija.


Visas tekstas:

PDF