Partitūros Kosto Ostrausko kūrybos rinktinėje Paskutinis kvartetas

Giedrė Smolskaitė

Santrauka


Šiame straipsnyje kalbama apie žodžio (literatūros) ir muzikos sankabų formas, jų funkcijas ir kuriamas reikšmes Kosto Ostrausko kūrybos rinktinėje Paskutinis kvartetas (2014). Pasitelkus Steveno Paulo Schero ir Wernerio Wolfo idėjas, svarstomos intermedialumo studijų pritaikymo galimybės žodžio ir muzikos ryšiams literatūroje analizuoti. Siekiant atrasti vaisingą prieigą šių santykių tyrimui dramos kūrinyje, aptariama teorinė draminio bei muzikinio tekstų ir jų atlikimo problematika (Johno L. Styano, José Ortegos y Gasseto, Anne Ubersfeld darbai). Straipsnyje pateikiamos kūrinių „Penktoji“ ir „Varnėnas arba Koncertas fortepijonui G-dur, K. 453“ analizės parodo, kad partitūros, įterptos į žodinius tekstus, geba perimti dramos kūriniui būdingas ypatybes, tikslinti, aiškinti tekstų pavadinimus, tapti remarkomis, veikėjų žodžiais ir / arba atliekamais veiksmais, išreikšti „subjektyvumą“ ir „objektyvumą“, atskleisti veikėjų tarpusavio santykius bei konstruoti specifinį skaitytojo santykį su tekstu. Teksto „atlikėju“ tampa į žodžių ir muzikos jungčių žaismą įtraukiamas ir įsitraukiantis Ostrausko kūrinių skaitytojas.

Esminiai žodžiai: literatūra, muzika, drama, partitūra, Ostrauskas, intermedialumas.


Visas tekstas:

PDF