Antikinis mitas Vinco Mykolaičio‑Putino poemoje „Prometėjas“

Rima Kasperionytė

Santrauka


Lietuvių poezijoje ypač gajus antikinis mitas – nuo XX a. antros pusės sutinkamas įvairių poetų kūryboje. Poetai mitus interpretuoja skirtingai, dėl to galima išskirti kelias mito raiškos formas: eksperimento (Nijolė Miliauskaitė), kaukės (Judita Vaičiūnaitė), analogijos (Alfonsas Nyka-Niliūnas), asociacijos (Tomas Venclova), moteriško mito (Miliauskaitė, Vaičiūnaitė) ir ironiško mito (jaunųjų autorių poezija).

Vinco Mykolaičio-Putino mito permąstymas skiriasi nuo vėliau kūrusių poetų mito interpretacijų. Poemoje Prometėjas (1958) Putinas seka Aischilo drama Prikaltasis Prometėjas. Joje pastebimas turinio ir raiškos panašumas į dramą. Abu kūriniai netgi susiduria su ta pačia skaitymo problematika: tiek Aischilo Prikaltasis Prometėjas, tiek Putino Prometėjas yra kvietimai kovoti su tironija, despotizmu ir savivale. Analizės metu pastebima, kad Aischilą domina harmoningos būsenos problema, o Putinas šią problemą dar konkretizuoja – jis kelia klausimą apie kūrėjo harmoningos būsenos nebuvimą.

Dėl kelių Prometėjo mito ir poemos Prometėjas skirtumų (kurie poemą pritaiko savo meto skaitytojui) ir panašumų Mykolaičio-Putino poema Prometėjas tampa tvirtu atskaitos tašku antikinio mito analizei lietuvių poezijoje.

Esminiai žodžiai: mitas, tragedinis mitas, antika, pasipriešinimas, vaizduotė, kūrėjas, mitinė sąmonė.


Visas tekstas:

PDF