Lietuvos Antrojo pasaulinio karo egzilio memuarai kaip pasipriešinimo aktas sovietinėje literatūroje

Monika Pokorska – Iwaniuk

Santrauka


1940 metais prasidėjo Lietuvoje sovietinė aneksija ir okupacja. 1941–1952 metais ir dar ilgiau vyko Lietuvos gyventojų naikinimas ir trėmimas. Pagal specialiuosius sovietinės valdžios įstatymus 196.000 Lietuvos gyventojų buvo suimta, įkalinta ir nužudyta, o apie 136.000 ištremta į tolimą Sibiro kraštą. Istorikų simuliacija rodo, jog dėl bolševikų teroro buvo nužudytas kas ketvirtas ano meto Lietuvos gyventojas.

Lietuvių literatūra, aprašanti šią problematiką yra įdomi, daugialypė ir turtinga. Tremties ir lagerio tekstai dažnai sietini su atsiminimais, prisiminimais, dienoraščiais ar laiškais. Iš pradžių jie buvo spausdinami periodiniuose leidiniuose. Autoriai susidurdavo su daug sunkumų norėdamas tokią literatūrą paskelbti. Nuo 1989 metų, pradėjus silpnėti oficialiai cenzūrai, atsirado galimybė rašyti laisvai, todėl prasideda masinis leidimas. Iki šių dienų, nors jau ir nebėra tokio stipraus visuomenės poreikio, lietuviai dar rašo, spausdina ir vis dar nori išsakyti anų dienų liudijimus. Lieka problema, su kokia žanrine paantrašte susieti šiuos pasakojimus. Šiuo straipsniu siekiama parodyti skaitytojams tremties ir lagerio literatūros įvairybę bei turtingumą.

Esminiai žodžiai: Tremties ir lagerio tekstai, atsiminimai, cenzūra, rezistencija, sovietinė okupacija.


Visas tekstas:

PDF (English)