Juslių poetika Jono Juškaičio poezijoje

Virginija Balsevičiūtė - Šlekienė

Santrauka


Straipsnyje siekiama aptarti juslių lygmenį Jono Juškaičio poezijoje. Didžiausias dėmesys skiriamas svarbiausioms juslėms ir su jomis susijusioms patirtims išryškinti. Aptariamas kūrybos vizualumas, kvapų ir garsų semantika. Tyrimui aktuali iš Aristotelio tradicijos perimta sinestezijos sąvoka, apibūdinanti juslinį suvokimą, kai vienos rūšies pojūčiai sukelia kitų pojūčių aliuziją (garsas primena spalvą, spalva asocijuojasi su šiluma ir pan.). Ryškinami juslių sinestezijos atvejai ir jų prasmė. Atskleidžiama, kad dažniausiai siejami garsai ir kvapai, derinami uoslės ir regos keliami įspūdžiai, be to, Juškaičio lyrikoje juslės turi ryškius emocinius atitikmenis, niuansuoja daugelį subjekto būsenų, gali pažadinti atmintį.

Analizuojant eilėraštį „Vasaros kaitros“, atskleidžiamas itin būdingas Juškaičio kūrybai juslių sinestezijos atvejis, leidžiantis sukurti daugiamatę meninę tikrovę, kurioje susilieja žmogaus, gamtos ir kosmoso pasauliai. Taip pasiekiamas estezės lygmuo.

Išvadose apibendrinama, kad svarbiausios juslės atlieka kontraversiškus teminius vaidmenis, įtvirtina svarbiausias gyvybės ir mirties paradigmas. Jos teigia pasaulio grožį, pilnatvę, gyvastingumą, kartu atverdamos nykimo ir mirties patirtį. Juslės tarnauja pasaulio vienovei atskleisti, kuria metafizinės tikrovės ilgesį.

Esminiai žodžiai: juslių poetika, poetinis universumas, sinestezija, vizualumas, estezė.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/ts.2016.3


Visas tekstas:

PDF