Naujojo istorizmo žvilgsniu į absurdo dramą

Reda Pabarčienė

Santrauka


Straipsnis siejamas su didaktiniais tikslais, aktualiais tiek vidurinėje mokykloje, tiek universitete. Jame Kosto Ostrausko drama Gyveno kartą senelis ir senelė... (1963, 1969) interpretuojama Naujojo istorizmo metodu, siekiant išryškinti vidinės kūrinio tvarkos referentiškumą išorinio pasaulio realybei. Remiantis dramoje svarbia intermedialia nuoroda – Christopho Willibaldo von Glucko opera Orfėjas ir Euridikė, pirmiausia apibrėžiamas absurdo tvarkos principas – alogiškumas, vėliau aptariamas jo pasireiškimas dviem konkrečiais – erdvės struktūros ir galios veikimo – aspektais, bendrais absurdo dramai ir pokariniam Šaltojo karo laikų pasauliui. Tai erdvės globalizavimasis ir skaidymasis; grožio ir mirties jungtis. Vienintelis alogiškas – mirties ir juoko – derinys priklausytų Ostrausko pamėgtų teatrinių paradoksų sričiai.

Esminiai žodžiai: Naujasis istorizmas, Šaltasis karas, absurdo drama, literatūros didaktika.


Visas tekstas:

PDF