Pasaulio kultūros kalbinimai Kosto Ostrausko dramose

Aušra Martišiūtė - Linartienė

Santrauka


Pasaulio kultūros kalbinimai Kosto Ostrausko dramose

Šio straipsnio tyrimo objektas – Kosto Ostrausko dramos, atskleidžiančios atvirumą Vakarų pasauliui. Siekiant apsibrėžti tyrimų lauką, dėmesys sutelkiamas tik į tas Ostrausko dramas, kurių tema, draminė kolizija išauga iš kūrybiško santykio su pasaulio kultūros kūriniais. Žvalgantis po Ostrausko dramose interpretuojamą muzikos, literatūros, dailės kūrinių lauką, siekiama išsiaiškinti, kokias inovatyvias dramos formas, idėjas inspiravo dialogas su konkrečia meno rūšimi, kūriniu ar kūrėju, siekiama išryškinti Ostrausko dramaturgijos formos, problematikos pokyčių punktyrą.

Absurdo teatro klestėjimo laikotarpiu pradėjęs smalsiai skaityti literatūros kūrinius, Ostrauskas ieškojo ribų, tarsi „uždarų durų“, ties kuriomis sustojo literatūros kūrėjai. Literatūros kūrinio lauką jis pratęsia muzikos srityje, – pjesėje Kvartetas (1969) suteikia personažams galimybę muzikuoti ne tik instrumentais, bet ir kalba, balsu. Ostrauskas pateikia atsakymą ir į Samuelio Becketto „žaidimo pabaigos“ idėją, pavaizduodamas absurdo pasaulio personažus išlaisvinančią kuriančią tradicijos galią, ją pjesėje įkūnija kompozitorius Béla Bartókas. Pjesėje Duobkasiai (1964–1965) peržengiama riba, ties kuria sustojo Williamas Shakespeare’as ir Alberas Camus, svarstydami žmogaus būties ir mirties temą. Ostrauskas atskleidžia absurdo jauseną, kurią patiria numirti negalinti Mirtis. Pjesėje Labanakt, motin (1984–1988) jis pasitelkia Sigmundo Freudo psichoanalizę ir, atskleidęs Hamleto bei Karalienės elgesį paaiškinantį geismą, užpildo mįslingas „baltas dėmes“, kurias motinos ir sūnaus konflikto istorijoje paliko Shakespeare’as. Pjesėje Who is Godot? (1999) pateikiamas atsakymas į klausimą, kas yra Godo.

Atskirą grupę kūrinių sudaro dramos, kuriose susitinka skirtingų kūrinių personažai (Anna ir Emma (1989), Ars amoris (1991) ir kt.), veikia autorius ir jo sukurti veikėjai (Shakespereana (1999–2001) ir kt.) ar įvairių epochų rašytojai (pjesėje žemaitė sutinka Šekspyrą (2006) veikia ir „kažkoks“ Astrauckas). Aristotelio Poetikoje apibrėžta dramos kūrinio apimtis inspiravo Ostrauską mesti sau iššūkį ir sukurti originalią mikrodramos formą. Drama-fragmentas yra ir savarankiškas kūrinys, ir didelio ciklo dalis. Hieronymo Boscho paveikslai padeda paaiškinti logiką, kuria remiantis cikluose Patarlės ir priežodžiai, Spec(tac)ulum mundi į vieną kūrinį susieti skirtingų temų ir stiliaus fragmentai.

Esminiai žodžiai: drama, kolizija, peripetija, minidrama, mikrodrama, personažas, autorius, fragmentas.


Visas tekstas:

PDF